“Stop!”
Prasidėjo jau trečioji savaitė mūsų kelionės po Europą. Užvakar įsikūrėme Italijoje, Umbrijos regione, itin mažame ir labai jaukiame kaimelyje – Poggio delle Corti. Žmonės, vaizdai, kvapai, maistas, kava, oras ir pirmas saulėlydis – tiesiog tobula! Tik atvykę į vietą supratome, jog liksime čia dvigubai ilgiau nei planavome. Ryte prie durų radome mums išvirtos šviežios kavos, tik ką iškeptą pyragą bei keksiukų.
Fantastika, pagalvojau, kiekvieną rytą pabudusi su smalsumu ir šypsena keliausiu prie durų pasiimti mums paruošto rytinio lauknešėlio! Lengvai papusryčiavę išėjome pasivaikščioti po apylinkes, prasibėgome, grožėjomės svaiginančiais regiono peizažais, o grįžę plaukiojome baseine. Visos šios smulkios detalės iš karto nugramzdino užmarštin praėjusios paros “linksmybes”!
Taip, kelionė iš Graikijos į Italiją jau nebuvo tokia sklandi, kaip pirmos jos savaitės. Tai trumpai apie ją. Kodėl apie ją nutariau papasakoti? Nes jos metu supratau ir aiškiai pati pamačiau savo beveik keturių metų mokymosi rezultatus. Iš Salonikų išvažiavome po pietų, 5 valandos kelyje ir mes jau uoste, iš kurio naktį kelsimės keltu į Italiją. Atvykome į uostą net keturiomis valandomis anksčiau, kad kaip ir dauguma lietuvių, vietiniame restoranėlyje vakarienės metu galėtumėme pažiūrėti krepšinio varžybas ir palaikyti savo tautiečius!
Privažiuojame ir mes patikros postą, rodome bilietus ir tada mums šūkteli – ne, ne, pirma važiuokite į ofisą prisiregistruoti ir tik tada čia!
Viskas ėjosi puikiai, vakarienė nuostabi, krepšinis gan įtemptas, bet vis keliais ar daugiau taškų laimime, kas kelias minutes prieina restoranėlio savininkas, graikiškai pakomentuoja, kad viskas gerai, kad nepergyventumėm, tikrai laimėsim, juk lietuviai tokie stiprūs krepšininkai bei primena mums mūsų šalies legendas – Sabonis, Kurtinaitis, Chomičius! Paskutinėmis varžybų minutėmis dingsta internetas (tada prisimeni, koks jis super greitas Lietuvoje!), greitai pasijungiame tiesioginę transliaciją per telefoną, paskutinės minutės intriga ir pergalė! Valio!
Iki kelto liko 3 valandos, dar nusprendžiame prasieiti miestelio senamiesčiu ir likus kelioms su trupučiu valandos iki išvykimo, kaip ir rekomenduojama ant bilieto, stovime automobilių eilėje į prieplauką, svarstome, kodėl kas antrą vairuotoją išsiunčia kažkur kitur.. Privažiuojame ir mes patikros postą, rodome bilietus ir tada mums šūkteli – ne, ne, pirma važiuokite į ofisą prisiregistruoti ir tik tada čia! Ir rodo ranka į didžiulį pastatą už maždaug kilometro. Oho, siurprizas, šitos informacijos biliete nebuvo! Na, bet nieko tokio, skubame prie nurodyto pastato, kurio aikštelėje pamatome gal pora šimtų automobilių, bandome prisiparkuoti, pavyksta tik gal iš trečio karto ir greitai bėgame registruotis. O ten… Turbūt visų tų automobilių, esančių aikštelėję, keleiviai ir ne tik.. Kaikurie žmonės guli ant grindų, triukšmas, chaosas, riksmai.
Stojam vienas į vieną, kitas į kitą eilę. Eilės atrodo beveik nejuda.. 10 minučių – vienas klientas. Gerai, viskas bus gerai, vidinė ramybė. Šalia manęs stovintys vyrai matau, kaip rankose isteriškai sklaido skirtingus pasus, kiekvienas jų turi po 3 ar net 5 ir tarsi renkasi su kuriuo eiti prie registracijos langelio! Netikėtai mano eilė prasisklaido, kviečiu Marių ateiti į mano eilę, po beveik pusvalandžio laukimo prisiregistruojame, bėgame į automobilį, o ten… Kaip ir mes, taip ir visi, bėga į savo automobilius ir bando išvažiuoti iš aikštelės. Tikrai taip, tik bando, nes išvažiuoti beveik neįmanoma! Į prieplaukos eilės kelią sueina iš šonų, stovėjimo aikštelių, dar du, šalutiniai keliai. Aišku, niekas nieko neįleidžia iš šalutinių kelių, nes pagrindiniu keliu visi irgi skuba į savo keltus. Mes stovime gal koks 30 automobilis toje šalutinio kelio eilėje. 10 minučių ir visi pajuda per vieną vietą į priekį. 20 minučių, išvažiuoti pavyksta dar vienam laimingajam iš šalutinio kelio eilės į pagrindinio kelio eilę.
Ore atrodo tiesiog tvyro didžiulis stresas, pyktis, įtampa ir isteriškas azartas!
Atsiranda natūralus nerimas, liko tik valanda iki mūsų kelto, senkantis – tik kitą naktį, Italijoje apgyvendinimas jau užsakytas ir sumokėtas, o jeigu nespėsime, kur dėtis vidurnaktį Graikijos uoste? Belaukdami apsvarstome visus galimus variantus, bet abiejų veiduose šypsenos – tikras nuotykis! Staiga pasigirsta švilpukо garsai, svarstome, turbūt atvyko į pagalbą policininkas! Marius nubėga pažiūrėti ir staiga pajuda eilė, aš iš keleivio vietos akimirksniu peršoku į vairuotojo ir pradedu važiuoti pirmyn! Judam, pagaliau judam kalbu su savimi, tikras veiksmo filmas, parbėga Marius, įšoka į vidų ir po kelių minučių mes jau pagrindinio kelio eilėje!
Formuojamos vietoje įprastų dviejų, net keturios eilės, visi patikros postai atidaryti, kad tik visi spėtų į savo keltus! Ore atrodo tiesiog tvyro didžiulis stresas, pyktis, įtampa ir isteriškas azartas! Priartėjus prie pat patikros posto, staiga vienas vairuotojas nusprendžia, kad skuba labiau už visus ir itin įžūliai pabando mus aplenkti, ko pasekoje Marius staigiai spaudžia stabdžių pedalą, kad išvengti susidūrimo, o mes beveik pabučiuojame priekinį stiklą. Pasenietis tai pamato, pribėga prie itin skubančio automobilio, demonstratyviai ištiesia delną į priekinį stiklą ir rėkia taip garsiai, kad net užvertais langais viską girdime labai aiškiai, lyg jis sedėtų kartu su mumis automobilio salone!
“– Stoooop, stoooop now!!!!, noooooo, nooooo, I told you, noooo!!!! “ – rėkia pasenietis ir praleidžia mus ir visus kitus vairuotojus, bet jam uždraudžia net pajudėti! Pravažiuojame patikrą. Sėdžiu ir negaliu patikėti, kas vyksta paskutines dvi valandas, kur mes, ir staiga Mariui sakau, paskubėkime, kad tas vairuotojas mūsų nepasivytų, nežinia, kas ten sėdi, dar sugalvos atkeršyti.. Ir tada abu pradedame juoktis, manydami, kad “sunkiausia” dalis jau praėjo, mes jau eilėje prie kelto, tuoj įvažiuosime ir eisime ilsėtis, o ryt jau Italija!
Kodėl išgirdę kitų norus ir planus, staiga, netikėtai, tokių pačių užsimanome ir mes?
Su visu tuo chaosu, tarp piktų, nepatenkintų, nelaimingų ir net agresyvių žmonių yra labai lengva susitapatinti, net to pačiam nepastebėjus susierzinti, nuliūsti, tarsi periimti tą ore tvyrančią nemalonią erdvę, negatyvią kitų žmonių būseną. Kodėl pabendravę su pozityviu, laimingu žmogumi dažniausiai jaučiamės tarsi pakilėti, kupini energijos, motyvacijos veikti, tarsi prisipildom jo puikios nuotaikos ir mes, o po pokalbio su liūdnu ar piktu žmogumi, jaučiamės pavargę, staiga suprantame, kad ir mes turime labai daug problemų, kad gyvenimas sunkus ir negailestingas, grįžtame namo pikti ir nelaimingi bei visą ta sukauptą burbulą parsinešame į savo namus ir neretai perduodame savo šeimai. Kodėl išgirdę kitų norus ir planus, staiga, netikėtai, tokių pačių užsimanome ir mes? Todėl, kad labai dažnai ir priedu, kad tai yra labai paprasta, lengvai susitapatiname su žmonėmis ir jų būsenomis, emocijomis, erdvėmis ir panašiai.
O čia mums gali padėti tik sąmoningumas. Stebėti tarsi iš šalies, iš stebėtojo vietos, kas pasikeitė, kas vyksta, į kokią erdvę patekai, kaip jauteisi iki tol ir kaip jautiesi dabar ir sąmoningai neleisti tam, kas ne tavo, kas tau nepriimtina ir negatyvu, nepatinka, tavęs užvaldyti. Juk tu esi tu ir tik tu pats renkiesi, kaip nori jaustis, kaip nori gyventi, su kuo nori bendrauti, kaip nori spręsti iškilusius nesklandumus, užduotis, problemas, kokį gyvenimą, kokius tikslus ir planus nori tverti tu. Sunkumų visiškai išvengti, tarsi uždaryti neįmanoma, bet įmanoma pakeisti savo santykį, požiūrį į tą situaciją. O jeigu ir pabandysi vengti visų sunkumų ir užduočių, užblokuoti sielos skausmus, neigiamas emocijas, tokiu būdu uždarysi ir viską, kas teigiama, lengva ir gražu.. Čia irgi galioja balanso dėsnis.
Čia buvo toks nuostabus pasiekimas man ir tiek laimės suteikė, jau nekalbu, kiek įgavau daug motyvacijos surinkti dar daugiau tų nuostabiųjų 5!
Neretai sulaukiu komentarų, kad mums, meditatoriams, labai jau lengva kalbėti tokiomis temomis, nes mes visada užsimeditavę “ant tiek”, kad nėra (nematome) jokių problemų, viskas visose gyvenimo srityse puikiai sekasi tiesiog net nieko nedarant. Bet yra ir kitokia versija. Sako, kad tokiems žmonėms siunčia kaip tik dar daugiau išbandymų, sudėtingų situacijų, kad rastumėm jų sprendimus ramiai, taikiai, harmoningai, tarsi gauname iš pasaulio išbandymus patikrinimui to, ko mes mokomės ir ar išmokome ar tik manome, kad mokame. Ir šita versija aš tikrai tikiu, nes savo gyvenimo nuobodžiu, be jokių iššūkių ir užduočių tikrai negalėčiau pavadinti. Bet šį kartą ne apie tai. O šiaip, kas kartą gavusi sunkesnę situaciją, nesvarbu kokia ji ir su kuo ji susijusi, dienos pabaigoje rašau sau pažymį, tarsi įvertinimą, kaip su tuo susitvarkiau. Sąmoningai, be jokių nuolaidų ir sukčiavimų. Tai šitame žaidime yra labai svarbu, nes juk nieko kito neapgausi, kaip tik pats save.
O žaidimas labai paprastas. Vertinimo sistema penkiabalė. 3 – kai kyla negatyvi emocija ir tos emocijos vedamas atitinkamai (blogai) pasielgi. 4 – kai kyla emocija, bet susivaldai. 5 – kai kažkas nemalanaus atsitiko, bet tu išlikai visiškai ramus ir net negatyvios emocijos nepasirodė. Tai nepasakosiu, bet nujausti galite, kiek tų 3 ir 4 sau teko prirašyti, kol pavyko parašyti pirmąjį 5! Čia buvo toks nuostabus pasiekimas man ir tiek laimės suteikė, jau nekalbu, kiek įgavau daug motyvacijos surinkti dar daugiau tų nuostabiųjų 5! Ir nemeluosiu, kad tų žemesnių balų kartas nuo karto vis dar pasitaiko, bet aš tai priimu, kaip visiškai natūralų mokymosi procesą ir nepuolu savęs barti ar smerkti, o palinkiu sau, kad jie mano gyvenime pasirodytų vis rečiau, o vieną nuostabią dieną tiesiog išnyktų.
Siūlau išandyti šį paprastą ir lengvą, bet labai naudingą, sąmoningumo žaidimą, o aš antrą kelionės dalį, kas vyko įvažiavus į keltą (nes tik įvažiavus buvome per vieną minutę išvaryti iš jo), pratęsiu kiek vėliau!
Pabuskime ir mėgaukimės gyvenimo teikiamais atspalviais!,
Linkėjimai iš Italijos,
#MeditationVibes