“Ant bangos”

Tai pagaliau įvyko! Nuo atvažiavimo čia, praktiškai kiekvieną dieną sulaukdavome klausimo – naaaa, tai ar jau išbandėte banglenčių sportą?!? Ir kas kartą išgirdus šį klausimą mane galima sakyti fiziškai net “nupurtydavo”, o mintyse sau tyliai sakiau, kokios dar banglentės, jūs ką, visai išprotėjote…? Plius, gal saulė lauke vis dar ir šviečia, bet šiaip, jau lapkričio vidurys, jei ką…

Pirma, mums atvykus į Porto, vanduo buvo kažkokio kosminio šalčio net kai oro temperatūra buvo virš 25 laipsnių, antra, prisiminus, kaip sunkiai mokiausi snieglenčių sporto, fantazija čiuožti banglente akimirksniu išblėso. Ir visai nesvarbu, kad ta snieglente trečioje kelionėje į kalnus čiuožti aš galiausiai išmokau. Ir dar visai nesvarbu, kad sąmoningai aš kuo puikiausiai supratau, kodėl man taip ilgai to padaryti nepavyko.

Tai vieną dieną gavome pasiūlymą pagaliau išbandyti tas banglentes. Marius manęs paklausė ar prisijungsiu, atsakiau – aišku kad jo! Bet apie lipimą į vandenį neturėjau net minties ir ramiai sau galvojau, kad tiesiog paskaitysiu kokią knygą, pavaikščiosiu, pamedituosiu paplūdimyje, kol jie ten visi murkysis tame lediniame vandenyje.

Vakarą prieš didyjį planą mes turėjome kaštonų valgymo vakarėlį (magusto) savo darbe su bendradarbiais. Ne, naujo darbo mes nesusiradome, tiesiog prisijungėme į nuostabų ofisą su puikiu kolektyvu, kas angliškai skamba – coworking space/coworkers/co-living (kai dar ir gyvena kartu). Beje, šitas reikalas dabar yra labai ant bangos. Apie tai ir tokių žmonių gyvenimą parašysiu kitame tekste.

Taigi, beragaudama tuos keptus kaštonus rezgiau mintį, kaip čia išsisukus nuo rytojaus iššūkio.. Tai vienam pasiūliau savo vietą į tą ledinį vandenį, tai kitam ir galiausiai vienas jų sutiko! Super, planas pavyko, po vakarėlio nuėjau ramiai sau miegoti. Anksti ryte ruošiamės į paplūdymį, gauname žinutę iš to, kuris perėme mano vietą, kad deja, pramiegojo ir neatvyks. Na tu ir šaunuolis, galvoju..! Kadangi mano sąžinė yra visada stipresnė už visas mano baimes ir tingėjimus, puolu greitai ieškoti jau paslėpto žiemos sezonui maudymosi kostiumėlio ir belakstydama po namus suprantu, kad šiandien yra būtent TA diena ir visai nesvarbu, nori tu to ar ne!

Susirinko mūsų grupė, laba diena, aš viena panelė ir dar pirmą kartą ir šiaip nelabai vykusiai tvarkausi su tais ekstremaliais sportais, ot galvoju bus juoko jiems iš manęs.. Nu bet nieko, geriau daug juoko negu kokių tai ašarų, plius, mąstau, bus labai gera išsitapatinimo praktikėlė man..! Instruktorius parenka mums tuos keistus «naro kostiumus» ir banglentes.

Vos ne vos įsiropščiu į tą kostiumą, čiumpu savo lentą, dar kažkas pasiūlo nešti dviese, bet «didvyriškai» atsisakau, nes gi jau ko ko, bet savo rankose jėgos tai turiu po visų tų studijų praktikų viešbučio restoranuose. Turiu pridurti, kad kai tu pirmą kartą mokaisi čiuožti banglente, tai ją gauni belekokio dydžio ir dar, nebūtinai pamoka vyks priešais mokyklą jei ką..

Tai aišku, dar nepriėjus tos vietos, kur čiuošime, pavargau ir rankų jau atrodė nebejaučiu.. Tada buvo toks «apšilimukas» dar, «lengvas» prasibėgimas smėliuku, tris kartus imituojame atsistojimą ant banglentės (3 žingsniai), kuri, savaime aišku, vis dar guli ant smėlio ir gauname leidimą eiti su ja į vandenį.

Sekančios dvi valandos – visiškas veiksmo, fantastinis, plius, komedijos žanro, filmas. Tai dar tik brendant gilyn norėjosi bėgti atgal, nes pėdos pradėjo akimirksniu aptirpinėti, bet sukandus dantis susilaikiau. Bandau sušilti, judinti jas, bet ką jau ten po tuo vandeniu stipriai pajudėsi, tikras slow motion.. Na ir ką, tada jau sakau, panele Vaida, nieko nebus, reikia atsistoti ant tos lentos, kaip nori taip, nieko čia jau tokio mandro ar baisaus nėra, nejaugi veltui kėleisi ankstų šeštadienio rytą ir šali dabar tame vandenyje…?

Įbridusi žvalgausi instruktoriaus, nes realiai noriu truputį pabėgti nuo jo į šoną ir «pastebėti», kaip visą tai daro kiti. Ir kaip tik tada jis iš už nugaros prisitato prie manęs bei man pareiškia, kad pirma čiuoši tu panele, liepia ropštis ant lentos, ką aš ir padarau, kaip koks nerangus meškėnas.. Tada sako – na dabar prisimink viską, ką pasakojau ant smėlio, tuos tris žingsnius. P.s. kai darėme tuos tris žingsnius vos tris kartus tai aš kaip tik tada galvojau, kad mažiausiai valandą reikia tą patį per tą patį repetuoti, kad įsikirsti tą atsistojimą..

Guliu, plūduriuoju sau, ir jis staiga sako – pradėk irtis, irkis irkis, greičiau, greičiau, aš tik maskatuoju rankelėmis, tada likęs jau užnugarį jis pradeda rėkti – jaaaaauuuuu dabaaaaar, dabar!!!, stoооооkis, greitai stokis!!! Ir ką jūs galvojate, aš iš to streso ir jo rėkimo imu ir atsistoju – čiuožiu, žmonės, aš čiuožiu tikra banglente ant tikros bangos! O tada baaaam į vandenį veidu (nors sakė būtent taip nedaryti), ir jau visai nebaisu ir visai nebešalta, lentą tik į rankas ir bėgom (slow motion) gilyn vėl laukti kitos bangos! Buvo fantastiškas jausmas!

Taip įsijaučiau į tą procesą, jau po to pati gaudžiau tą instruktorių, nuo kurio iš pradžių bėgau..Ir aišku po to jau pajutau, kad visai nejaučiu pėdų, akimirką net suabejojau ar jos vis dar su manimi, tad paskutinė banga ir bėgom į krantą. Ta euforija tai padarius vis dar su manimi. Ir kai dabar pagalvoju, kaip stipriai aš to bijojau, kaip nepasitikėjau savimi, kaip vengiau ir visaip kaip išsisukinėjau, realiai nuo potencialaus ir galimo džiaugsmo!

Mes patys nuolatos save nutolinam nuo galimos laimės, džiaugsmo, euforijos jausmo tik tai mūsų geriausios draugės – «Baimės» dėka. Pas vienus jos daugiau, pas kitus mažiau, bet iš esmės, visas tas baimes susikuriame patys. Juk negimstame visko jau bijodami. Visos tos projekcijos, nuostatos, ką mes galime, o ko ne, ko mes turime bijoti, kas gerai, o kas blogai, čia man reikia to, o tas visiškai nereikalinga, o tu toks, o tu anoks, yra tikrų tikriausias briedelis ir ne kitaip.

Ir taip, turbūt aš nebūsiu ta geriausia banglentininke ir turbūt netapsiu maniake, kad tai daryčiau kiekvieną dieną, bet kai kada kas nors man sakys, kad jam įdomu, gal norėtų pabandyti, bet bijo (nes pvz. nemoka plaukti), visada padrąsinsiu ir papasakosiu savo istoriją, kadangi pabandyti yra tikrai verta! Nes pavyzdžiui, aš irgi nemoku plaukti, o gal tiksliau – bijau toli nuo kranto plaukti, kadangi būdama 5 metų vos nepaskendau.

Ir tikrai, tas vos yra toks labai vos, nes netoliese buvo tik mano mama, kuri irgi nemoka plaukti ir ačiū realybei, mamos brolienė (AČIŪ), kuri ir ištraukė mane už plaukų iš to vandes itin šaltą rudens dieną.. Taigi, verta ne tik dėl tos euforijos bet svarbiausia, tu pagaliau nusimeti tą dar vienos baimės naštą. Taip per tą gyvenimą smagiai ir judame su savo geriausia drauge Baime, iš pradžių jų prisikuriame, o po to dirbame, kad jų atsikratyti 🙂 Ir ką… Vis įdomiau gyventi!

Ps. požiūris į baimę, kaip į gerą ir naudingą draugę, man labai dažnai ir daug kur padeda. Įsivaizduok, kad tai yra tavo tokia «faina» draugė, kuri tau sufleruoja, ką reikia padaryti, išbandyti, įveikti. Bijau – darau. Manau, tai tokia draugė, su kuria niekada nebus nuobodu! Ir aplamai, tas požiūris toks stiprus reikalas, kad man kartais net atrodo «rauna stogą», ant kiek viskas priklauso nuo jo, o tiksliau – nuo manęs. Eh, nieko naujo… 🙂 Belieka tik susidraugauti!

Sėkmės ir linkėjimai,

Nuo Vaidos ir jos «draugytės»