“Kam man tai, jeigu ir taip gerai?”
Na ir ruduo!!! Kartais nebesuprantu ar tai iš tikrųjų mano gyvenimas ar kažkokiame filme vaidinu?! O vakar, gan vėlai vakare, laukiau kol Marius baigs darbus ir visai “netyčia” užsnūdau. Prabundu, tik nesuprantu ar sapne ar realybėje, bet puikiai jaučiu ir suvokiu, jog nežinau kur aš esu! Nei kokioje šalyje, nei kokiam mieste, nei kokiuose namuose. Vidinis trileris, ne juokais išsigandau! O tada nežinau ar jau iš tikrųjų pabudau, ar tiesiog po pabudimo pagaliau grįžau į realybę ir kitame kambaryje išgirdusi Mariaus balsą garsiai atsidusau – fjuuu…, viskas gerai, čia tik sapnas ar šiaip truputį “užgliučino” .. Na ir pagalvojau, ko gi reikia norėti, kai daugiau laiko praleidi oro uostuose, lėktuvuose ir viešbučiuose nei savo namuose? Vien per šį rudenį turėjau 12 skrydžių ir dar tiek pat jų laukia!
Tai kas čia tam mano rudeniui nutiko? Na tai tiesiog pagaliau įgyvendinau vieną man labai svarbų ir ypatingą projektą, apie kurį jau svajojau keletą metų. Ir mūsų kelionės po Europą metu, dar šį pavasarį sau pasakiau, viskas, metas tai pradėti! Kodėl tiek ilgai svajojau, bet nieko nedariau? Dariau, dariau, pati nuolatos mokiausi ir tobulėjau, vizualizavau kiekvieną projekto detalę ir kai pajutau, kad jau pasiruošusi ir galiu – pradėjau. Koks tai projektas? Mokytojų mokykla moterims, norinčioms tapti Virginijos Kalinauskienės autorinės metodikos “Banga” instruktorėmis.
Dar pavasarį susirašiau užduotis ir darbus bei netrukus pradėjau veikti – grupės surinkimas, registracija, koordinavimas, dalomoji medžiaga, mokymų grafikas, pratybų sąsiuviniai, visai grupei – apranga ir kita atributika su įmonės logotipais, nuostabus viešbutis su puikia konferencijų sale ir restoranu, lėktuvų bilietai, visa reikalinga technika – kameros, mikrofonai ir t.t. ir panašiai. Pradėjau nuo derybų su išsirinktо viešbučiо personalu, kurio konferencijų salė man labai patiko ir tada sekė iš karto pirmasis šokas, nes pasiūlyta kaina viršyjo daugiau nei dvigubai mano nustatytą biudžetą! O palyginus su Vilniumi, tai buvo net 13 kartų brangiau! Tada pasitelkiau visas derybų ir emocinio intelekto žinias ir galiausiai, po ilgų susirašinėjimų pasirašėme sutartį! Gavusi teigiamą atsakymą po mano paskutinio pasiūlymo, iš tos laimės kaip vaikas šokinėjau ant sofos!
Tada paskambinom įmonei, kurioje užsisakėme specialų mikrofoną ir laukėme visą mėnesį, kol jį atskraidins iš JAV, o jie tiesiog pranešė, kad mus paprasčiausiai pamiršo ir prekės nebus! Tada patys staigiai puolėme ieškoti to stebuklingo mikrofono ir galiausiai pavyko užsisakyti patiems. Ir ne ne, čia dar ne viskas, nes nuotykiai, kuriuos patyriau su viešbučio personalu atvykusi pirmąjį kartą mane visiškai šokiravo! Ir kartais atrodydavo, kad tie visi darbuotojai dirba ne tame pačiame viešbutyje, o toks dalykas, kaip informacijos perdavimas savo kolegoms ten visiškai neegzistuoja! Na ir tie momentai, kai pasijauti, lyg būtum armijoje ir galiausiai turėtum pati atsiprašyti, jog paprašei to, kas buvo susitarta, mane tiesiog visiškai pribloškė! O tada jau prasidėjo ne tik mokytojų mokykla, bet ir viešbučio personalo mokykla su panele mokytoja Vaida priešaky ir pirmuoju А4 formato laišku generaliniam direktoriui.
Žinojau, jog bus labai daug darbo ir iššūkių, bet tiek, kiek jų buvo ir vis dar yra – tikrai nesitikėjau! O ir susirinkusi grupė viršyjo visus mano lūkesčius, ne tik savo dydžiu bet ir reiklumu! Tad rūpinuosi šia nuostabia grupe bei pati kartu mokausi su net 22 moterimis, plius, savaime aišku, esu atsakinga ir už pačią mūsų mokytoją. Na, o šio projekto metu, paralelėje vyksta dar ne vienas taip pat labai svarbus projektas ir gan dažnai save prigaunu mintimis esant visai ne čia ir visai ne dabar! O prie ko aš čia vedu? Mokykla, mokytojai, mokiniai, namų darbai, patinka, nepatinka, noriu, nenoriu... Ogi prie to, kad paskutiniu metu itin dažnai girdžiu tokią frazę – “nu kam gi man viso šito reikia mokintis, juk aš puikiai žinau, kad man to niekada, (dar dažnai pabrėždami pakartojam) tikrai niekada (!) mano gyvenime neprireiks! Nu šitą ir šitą tai dar dar suprantu, nu bet kam man šito ir ano reikia?!?
Ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog šita nuo vaikystės su mumis kartu gyvenanti frazė yra visai ne šiaip sau paprasti žodžiai. Tai absoliučiai magiška frazė! Ir tik praėjus kažkiek tai laiko bei pabandžius prisiminti, kada ir kokiose situacijose pasakėme šią frazę, norisi ir verkti ir juoktis kartu – kokie mes buvome naivūs! Ir turbūt ne tik buvome, bet vis dar kartais ir esame, nes bent jau aš su tuo «niekada» vis dar kartas nuo karto prisikalbu, o po to jau – «laikykis moterie»!
Tai kyla klausimas, kodėl mes tam tikrų dalykų taip stipriai nenorime mokintis ir tai tiesiog pateisinam ta sparnuotaja fraze, kad man to niekada neprireiks? Iš kur gi mes žinome, jog niekada neprireiks..? Na gerai, sakykime mes labai tiksliai ir aiškiai nuo mažų dienų žinome, ką veiksime ir kur dirbsime ateityje. Tikrai? Šiais laikais, visą savo gyvenimą, vieną ir tą patį darbą? Čia užtenka pasižiūrėti keletą gerų filmų ar į savo artimą aplinką, kaip kartais visai netikėtai ir kardinaliai pasikeičia žmonių gyvenimai. Sėsliau gyveno mūsų proseneliai ir galbūt dar seneliai, bet sekančios kartos jau visai kitokios!
Ir kartais pas mus į mokymus atėję žmonės pasakoja, kaip nori pakeisti savo itin gerą darbą, kaip daugiau taip dirbti nebegali, o paklausus, kas dar domina, dažniausias atsakymas yra – nežinau. Nes daugiau niekuo neužsiima, nesidomi, buvo susikoncentravę tik į tą vieną sferą, nes taip tėvai norėjo, nes tai buvo madinga. O kas patiko vaikystėje? Vaikystėje? Tai kad nelabai pamenu. O būtent tada ir padeda visos meditacijų ir savęs pažinimo praktikos, kad žmogus galėtų tarsi vėl sugrįžti į tą vaikystę, atgaivinti savo prisiminimus. Ir kokių istorijų tik nebūna!
Pavyzdžiui, žmogus prisimena, kad begalo mėgo piešti, bet vieną dieną tėvai tiesiog pasakė – užteks čia maliavoti visus kampus, susikaupk ir pradėk rimtai mokytis, užaugęs tu būsi teisininkas! Nes senelis, tėtis ir mama teisininkai! Įsivaizduokite, ką išgyvena vaikas išgirdęs tokius žodžius? Tėtis, jo didžiulis autoritetas, jam sako, kad jis užsiima kažkuo visai ne rimtu! Vaikas taip skaudžiai, gal net visai neparodydamas, tai išgyvena, kad gali daugiau gyvenime į rankas nepaimti teptuko. Nebent krizė. Krizė? Taip, kai žmogus užaugęs supranta, jog gyvena visai ne savo gyvenimą, o kažkieno primestą ir jam jau tiesiog koktu darosi nuo tokio darbo ir norisi bėgti kuo toliau ir kuo greičiau!
Tai čia tas variantas, kai kažkas kišasi į mūsų gyvenimą ir bando primesti savąjį. O dar labai dažnai būna, kad mes tiesiog baisiai tingim! Žmogus iš prigimties iš tiesų yra tinginys. Ir kaip Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai teigia, mūsų kūnai nenori per daug judėti, jeigu tam nėra butinybės, o mūsų smegenys teikia prioritetą energijos tausojimui. Taigi, dažniausiai, kai matai, jog tas naujas dalykas tau yra per sunkus, nesigauna, supranti, jog reikia įdėti labai daug pastangų, tai ne tavo stiprioji vieta, tiesiog priimi paprastą sprendimą geriau užsiimti kažkokia žinoma ir mėgstama veikla ir nešvaistyti laiko «veltui». Nu tai tikrai taip, nes jeigu būtų lengva, taigi turbūt nesakytumėm, kam man visa tai reikalinga? Imi, išmoksti ir ramu!
Kaip mūsų senoliai nuo senų senovės teigė – «Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi»! Ir tikrai aš čia nekalbu apie kažkokius kosminius ar neįmanomus dalykus. Bet ne ne, kam čia jau labai patinka daryti tas viršpastangas, geriau pabūti visažiniu orakulu ir «patepti slides». Tik maža bėda bėdelė, kad tokiu atveju apgauname ne ką kitą, o tik patį save. Ir taip dar vieną kartą, ir dar vieną kartą... Ir po truputį savęs idealus vaizdas vis tolsta ir tolsta nuo realaus aš. O tada laimės vis mažyn ir mažyn. Ir taip užburtas ratas. Nes truputį daug tingim, nes mums patinka save šiek tiek apgauti, pateisinti savo veiksmus būtais ir nebūtais dalykais.
O dabar prisiminkite kokį nors įvykį iš vaikystės, kai jums buvo labai sunku kažką išmokti ar suprasti, atrodė tiesiog neįmanoma, o mama už nugaros su knyga rankose stovėjo ir reikalavo atlikti tą užduotį, nes kitu atveju jokių ėjimų į lauką šį vakarą nebus! Ir jau kai rodėsi, jog tikrai nepavyks ir draugų šį vakarą nebeišvysi – aleliuja, tau pavyko pergudrauti tą daugybos lentelę! Kiek laimės, mama bučiuoja ir giria, koks šaunuolis vaikas, tau pavyko, gi sakiau, kad pavyks, greitai bėk į lauką! Pamenu, iš tos laimės įveikus tą daugybos lentelę net grandinėlę nuo kaklo nutraukiau!
Nu ir nesakykit, kad suaugus neprireikia tos daugybos lentelės..? Taip, taip, dabar išmanieji telefonai visada šalia, bet kartą viena mama man papasakojo, kaip gavo barti nuo savo mažamečio, kad reikalauja iš vaiko to, ko pati net nemoka! Arba kokiame verslo susitikime, staigiai reikia paskaičiuoti, juk neimsi telefono pažiūrėti kiek bus 6 kart 8…? Vat tokie ir reikalai! O aš šitame savo naujame pašėlusiame projekte turiu galimybę panaudoti visas iki šiol įgytas žinias – tiek mokykloje, tiek choreografijos mokykloje, tiek turizmo ir viešbučių vadybos studijų metu, tiek praktikų metu Kipre, tiek paskutinius penkis metus mokymosi meditacijų meno bei DFB metodikos. Nes be visų šių žinių aš tikrai negalėčiau kokybiškai valdyti šio projekto ir kas kartą panaudojusi tam tikras žinias dėkoju visų pirma savo reikliajai Mamai bei nuostabiems Mokytojams, kurie mane viso to išmokė. Labai gaila, bet kartais mes taip stipriai susireikšminame ir visiškai pamirštame, kas visada buvo šalia tame mūsų kelyje ir mums padėjo, perdavė visas tas žinias, palaikė, motyvavo. Padėkoti niekada nėra per vėlu ir pažadu, ištarus tuos žodžius jums bus tiek pat gera, kiek ir tam, kuris juos išgirdo.
Pradėsiu nuo to, kaip jau ne kartą minėjau, jog rusų kalbos namų darbus man darydavo tėvai. Nes gi sakiau, jog man niekada šitos kalbos neprireiks, ir kadangi tėvai mane privertė ją mokintis, vakarais patys ir darydavo mano namų darbus. O po to susitinku aš savo būsimą vyrą, kuris sako, jog jo darbe viskas vyksta rusų kalba. Po kiek laiko pasiūlo ir man dirbti kartu, organizuoti visus projektus, keliones, po kiek laiko rinkti ir grupes, administruoti, o dar po kiek laiko sako tai tu jau pati rašyk reklamų tekstus, taip greičiau išmoksi. Oi patikėkite, kaip aš nervinausi, kad neklausiau tėvų ir nesimokinau mokykloje, nes kartais būdavo tikrai visiškai nelengva ir norėjosi viską mesti. O dabar, kai sutinku klientus, kurie paskutinį kartą mane matė pačioje pradžioje ir girdžiu iš jų dažniausiai tokius žodžius – oho, Vaida, taigi tu visai nekalbėjai, o dabar taip varai?! Tai tada mano veido išraiška tampa iškalbingesnė už tūkstančius žodžių! Taip, nepadariau to, kai buvo laikas, bet geriau vėliau, nei niekada!
O jau net nežinau ką ir bepasakyti ar pridurti apie mano paskutinius penkis mokymosi metus meditacijų praktikų ir DFB metodikos.. Nes čia irgi ne kartą spyriojausi (švelniai pasakius), skundžiausi Mariui, kad daugiau sedėti nebegaliu, nes kartais atrodė, kad ta sėdymoji vieta jau visiškai nutirpusi ir išnykusi! Bet dabar puikiai suprantu, jog visos tos žinios ir praktikos visiškai pakeitė mano gyvenimą, visi tie sutikti fantastiški mokytojai, žmonės, profesionalai ir jų mokymosi istorijos yra neįkainojama motyvacija judėti toliau, net tada, kai labai būna sunku ir rodosi kažkur pastrigai ir daugiau jau nebegali. Atrodo, be visų tų žinių ir praktikų gyventi jau nebegalėčiau ir kaip kartais juokauju, kelio atgal jau nebėra:) O kažkada lygiai taip pat atrodė, kam man visa tai, jeigu ir taip viskas gerai? Ne, gerai nebuvo, tik aš to nemačiau ir nenorėjau sau pripažinti, tarsi saugiau buvo save eilinį kartą apgaudinėti.
Ir kas sunkiausia, bet kartu ir nuostabiausia šioje mokykloje, kad tu niekada nežinai, kada pasieksi laukiamo rezultato. Gali tik įsivaizduoti, kad tarkim po metų meditacijos praktikavimo tau pavyks pajausti pvz. visišką tuštumos jausmą. Ir tu kantriai vis bandai, praktikuoji, fantazuoji kaip ta tuštuma turi pasijusti ir atrodyti, vis lauki, lauki, vis nėra ir nėra, jau kartais sau pasakai – nu ir nereikia man tos tuštumos jausmo, o kitą dieną vėl – na bet labai jau įdomu, kas ten per jausmas ir toliau bandai bandai ir vėl ir vėl ir – aleliuja!
Yra, yra, pajutau, žinau, tai būtent tai, apie ką skaičiau, apie ką kalbėjo tie mokytojai, va va, čia būtent tai, ir tada taip iš tos laimės apsidžiaugi, dėmesys jau visai kitur ir viskas dingsta. Ir tada toliau bandai, lauki, vėl ir vėl, bet tu jau žinai kaip tai atrodo ir kaip tai buvo gera pajausti, turi vidinę motyvaciją jau iš savo asmeninės patirties. Ir staiga vėl pajunti, bet jau visai kitokioje, naujoje ir aukštesnėje kokybėje ir daug ilgiau, ir vėl įgauni dar daugiau vidinės motyvacijos, o kaip gi bus sekantį kartą, jeigu šį kartą buvo taip gerai??? Ir manau, kad praktikuojant meditacijas bei savęs pažinimo praktikas, niekada nebus neįdomu gyventi, mokintis, nekils klausimų, o kam man visa tai, nes kai ateina tas aleliuja prašvitimas, tu puikiai supranti, kad viso to mokintis yra tikrai verta!
Taip kad, mano nuomone, tikrai yra verta pasidomėti ir pasimokinti vis kažką naujo, ne iš tos vadinamos savo srities, o turėti tarsi tą antrą variantą, kažkokį pomėgį, patirti kažką dar nepatirto, juk tiek dabar visko daug aplink mus yra! O jeigu visgi esate įsitikinę, jog kur esate dabar, ten ir būsite visą likusį gyvenimą, mano nuomone tai tik susikurta labai saldi saugumo iliuzija. Ne, gyvenimas nėra toks, jis procesualus ir anksčiau ar vėliau didesni ar mažesni pokyčiai ateina ir visai nesvarbu, laukėte jūs jų ar ne. Pradžiai siūlau tiesiog pasidomėti savimi, iš tiesų susipažinti su savo vidumi, papraktikuoti meditacijas, paskaityti psichologijos knygas, kad jeigu vieną dieną viso to prireiks, galėtumėte praleisti ar bent jau ženkliai sutrumpinti tą liūdesio-depresijos-krizės etapą ir iš karto pradėti veikti.
Meditacijų ir savęs pažinimo praktikų žmonės nesimokina tik tada ir tik todėl, kai jiems yra jau labai blogai. Yra ne maža dalis žmonių, kurie nori visam tam blogai tarsi šiek tiek užbėgti už akių, būti tarsi pasiruošę, o kai prireikes, tiesiog išsitraukti jau turimus įrankius ir padėti sau. Pradėjus medituoti, tai kas vyksta pasaulyje, jūsų gyvenime, visos tos užduotys ar problemos niekur nedingsta ir neišnyksta. Tiesiog pasikeičia jūsų požiūris į daugelį dalykų ir jūs viską pradedate matyti daug aiškiau, be melodramiškos dūmų užsklandos ant savo akių, jūs atpažįstate priežasčių – pasėkmių pasaulį, matote visus savo automatizmus, mechanizmus, jūs puikiai jau žinote ir jaučiate, kaip jūs iš tikrųjų jaučiatės ir kaip jūs norite jaustis ir ką reikia padaryti, kad pasiekti tą norimą būseną.
Taip gyventi tikrai daug paprasčiau ir lengviau. Nes tu jau esi sąmoningas ir neleidi sau susitapatinti su iškilusia problema. Tu to net nevadini problema, tai tiesiog užduotis, kurią reikia efektyviai ir greitai išspręsti, kad galėtum judėti toliau ir džiaugtis savo gyvenimu. O jeigu visgi jūsų gyvenime viskas einasi, kaip sviestu patepta, visos tos praktikos tikrai netampa kažkokiomis nereikalingomis. Jos tik dar labiau padeda žodį gerai paversti žodžiu – puikiai. Visa tai mums yra duota, tai yra mumyse, o mums tereikia atrasti tą tinkamiausią raktą ir atrakinti visus tuos vidinius turtus ir lobynus. Tik tada mes iš tiesų tampame turtingi ir savipakankami, kai visi tie turtai yra mūsų viduje, o ne kur nors išorėje.
Meditation Vibes
Tekstas – "Kam man tai, jeigu ir taip gerai?" – Vaida Gaudi.