“Stop!2”
Šį tekstą pradėjau rašyti laivo restorane, maršrutu Barselona – Menorka. Parašiau keturias pirmas pastraipas dar nepajudėjus iš vietos, prieš akis dar 7 valandos plaukimo, pro langus matosi jūra, pagalvojau – nuostabiai praleisiu šį laiką skirdama rašymui! Pajudėjome, trumpam išeinu į denį pažiūrėti, kaip paliekame Barselonos uostą, o su kiekvienu kilometru laivo greitis didėja, bangos taip pat. Po pusvalandžio bandau grįžti į vidų, jau gan sunkokai einasi, laivas vis labiau siūbuoja, atsargiai prisėdu.
Po kelių minučių pasigirsta stiprus garsas, tarsi kažkas sudavė nemenką smūgį į laivo dugną, o tada laivas pakrypsta į kairę ir į dešinę. Dar vienas smūgis, tik jau stipresnis, po to seka dar vienas ir dar stipresnis, laivas siūbuoja į šonus vis stipriau. O po to jau prasidėjo tikrosios «linksmybės» – dūžta pirmieji indai restorane, po kelių minučių nuo kavos aparato pabyra ant žemės kavos puodeliai, nuo lentynų įvairiausių gėrimų buteliai, čiuožinėja po restorano salę kėdės. Tada suprantu, kad «sergu» jūros (o gal jūros baimės) liga. Atsiguliu ant restorano sofos, viskas sukasi, jaučiuosi, lyg būčiau skalbimo mašinoje, «centrifūgos» režimu..Tokios buvo beveik visos likusios kelionės laivu valandos ir jeigu trumpai – ačiū Mariui ir metodikai DFB, o ypač jos baziniam pratimui – «Baltas paukštis»!
Taigi, toliau tęsiu mūsų kelionės iš Graikijos į Italiją pasakojimo antrą dalį, kuris prasideda pirmomis pastraipomis, parašytomis Barselonos uoste prieš «linksmąjį» plaukimą.
Vakar pravažiavome Italijos ir Prancūzijos rivjeras, nakvynė Prancūzijoje, anksti ryte užsukome savo mėgstamiausios Starbucks kavos ir priešakį laukė dar 400 kilometrų iki Barselonos, iš kur kelsimės keltu į Menorkos salą. Viso beveik 1300 kilometrai per parą laiko. Bet kelias buvo lengvas ir smagus, baigiau garsiai sau ir Mariui skaityti Igorio Kalinausko knygą – “Sielos reabilitacija” ir pradėjome skaityti kitą.
Apie pusę valandos teko pastovėti autostrados kamštyje, o pajudėję iš sąstingio vietos labai stipriai apsidžiaugėmė, kadangi navigacija rodė, jog dėl kelyje įvykusios avarijos užtruksime papildomai net pusantros valandos. Jeigu taip būtų nutikę, būtumėm turbūt pavėlavę į keltą. Galvoju, ačiū realybe už visas šias smagias pamokas labai, bet tikrai, per savaitę mums užtenka ir vieno veiksmo filmo su nuotykiais prieplaukoje ir kelte maršrutu Graikija – Italija.
Tai kaip gi ten baigėsi ta mūsų kelionė keltu iš Graikijos į Italiją? Kaip ir minėjau pirmoje teksto dalyje, tik įvažiavome į keltą, pribėga darbuotojas, skėsčioja rankomis, veidas rūstus ir panikoje ir pradeda rėkti mums, kad staigiai turime dingti, išnykti (turbūt turėjo omenyje – išvažiuoti…) iš kelto! Mūsų veiduose – “lengvas” šokas, juk tik ką įvažiavome, kas dabar negerai, nesuprantame kas nutiko, juk patyrėme visą veiksmo filmą, kol patekome į jį, o čia dabar jau išvaro tik į jį patekus..
Pasirodo, kitas darbuotojas mus “pastatė” ne į tą eilę. Gerai, nieko tokio, svarbu, kad ne su visam išvaro, išvažiuojame ir vėl iš naujo įvažiuojame į keltą. Nepamenu, kada paskutinį kartą tiek turėjau nuotykių per kelias valandas.. O tada, visi išlipa iš automobilių ir beveik bėga, grumiasi ir veržiasi vienas per kitą į kelto vidų. Pasirodo, tokia sistema – nepirkti sėdimos vietos, bet tokiu atveju turi greitai patekti į vidų ir užsiimti sau vietą ant kelių laisvų kėdžių bei savo teritoriją miegui tiesiog ant grindų. Pasitiesia miegmaišius, pagalvėles, įsitaiso, kas vakarieniauja, kas miega, kas kortomis žaidžia. Šeimos su mažais vaikais, poros, pavieniai keliautojai.
Mes įsigyjome vietas, tad einame jų ieškoti. Kai užsakinėjau, mačiau jų paveiksliuką, atrodė, kaip kokia beveik prabangi kino teatro ložė, su raudonu apmušalu aptrauktomis minkštomis kėdėmis. Ieškom, bet nieko panašaus nerandame. Tuomet perskaitome, kaip vadinasi mūsų salė ir tada labai greitai atrandame. Tik kad tas atradimas priverčia kiek išsižioti. Na taip, nieko panašaus į paveiksliuke matytas kėdes, bet kažkas labai panašaus į stipriai padėvėtas ir apiplyšusias 90–tųjų metų autobuso sėdynes. Na ir visas laivas panašios būklės, kaip tos sėdynės..Laukia prieš akis tikrai linksma naktelė..!
Iš karto prisimenu lūkesčių principą ir matau, kaip jis čia puikiai veikia. Stovime su Mariumi ir juokiamės, šypsomės, esame tikrai gan pozityviai nusiteikę. Aplinkui visi nelaimingi, liūdni, nepatenkinti, pasibjaurėję, skundžiasi darbuotojams klausdami už ką jie mokėjo, jei čia nieko panašaus, kaip buvo pavaizduota paveiksliukuose, neranda. Pasijaučiu net kiek nejaukiai nuo visų žmonių žvilgsnių į tą mano turbūt labai keistą veidą su šypsena. Na, bet kaip ten sako, pradėk nuo savęs, tad toliau šypsausi!
Lūkesčių principo pavyzdys. Įsivaizduokite, einate per dykumą ir žinote, kad už 3 kilometrų bus vanduo. Jeigu vanduo pasirodo anksčiau, nei už 3 kilometrų, natūralu, jūs labai apsidžiaugiate, užplūsta teigiamos emocijos, šypsena veide, viskas tiesiog nuostabu! Jeigu vanduo pasirodo lygiai už 3 kilometrų, viskas gerai, ramu, nei labai didelės laimės nei liūdesio, taip, kaip ir tikėjotės, žinojote, planavote. Jeigu praeinate 3, 4 ar daugiau kilometrų, su kiekvienu žingsniu nuotaika prastėja, neigiamos emocijos atsiranda viena po kitos. Iš pradžių turbūt lengvas nusivylimas, bet yra tikėjimas, kad tuoj tuoj bus vanduo, po to su kiekvienu sekančiu žingsniu skleidžiasi visa puokštė neigiamų emocijų, kurios galiausiai lengvai užvaldo žmogų. O tos neigiamos emocijos dažniausiai išlieka ir jau pasiekus tikslą ir praėjus nemažai laiko po to. O tada elgiamės taip, kaip mus turbūt mokė nuo vaikystės – “palauk, kol praeis”. Ir tada laukiam labai pikti ir nelaimingi, kol kažkas praeis..
Kaip visa tai pakeisti, kad automatiškai tavęs neužvaldytų visos tos neigiamos emocijos, kai atrodo viskas vyksta ne taip kaip planavai, įsivaizdavai, norėjai? Vien jau šito mechanizmo žinojimas tau suteikia galimybę pamatyti situaciją tarsi iš šalies, nesusitapatinti su ja. Ir tokiose situacijose patartina tiesiog priimti tai, kas vyksta, suprasti, kad ne viskas priklauso nuo tavęs ir daug ko gyvenime kontroliuoti ir pakeisti negali. Daugybė atliktų tyrimų teigia, kad žmonės savo neigiamomis reakcijomis, esamos situacijos nepriimimu, susikuria ženkliai daugiau nemalonių pergyvenimų, negu jų galėtų būti. Todėl teigiamas nusiteikimas, mokėjimas priimti tą situaciją, kurios pakeisti negali, suvokimas, kad ne viskas priklauso nuo tavęs, jau palengvina ją ir kartais net visiškai padeda išvengti streso ir nemalonių pergyvenimų. Nes po kiekvienos nakties, ateina diena, kaip ir po kiekvienos audros ateina ramybė.
Sėkmės!,
Linkėjimai iš Menorkos!.
#MeditationVibes