“Tiesiog padaryk tai!”
Jau kuris laikas svarstau, ką gi čia tokio parašius apie mūsų naują gyvenimo etapą, kuris jau gal visai ir nebe naujas. Tiksliau, jau parašiau ir ne kartą, bet taip ir nepasidalinau, galvodama, jog kažkam gali pasirodyti, kad tiesiog skundžiuosi. Bet šiandien, kai maudžiausi duše, išsitepusi veidą ir plaukus įvairiomis kaukėmis, kurias būtina palaikyti bent 5 minutes ir staiga dingo elektra, akimirksniu supratau, koks tas tekstas ir koks jo moralas gali būti! Kad visos tos dramos melodramos gali puikiai atsiskleisti per juoko prizmę, nes ko jau ko, bet juoko čia netrūksta!
Sunku ir patikėti, bet jau praėjo net 18 mėnesių nuo tada, kai pradėjome gyventi tarp Lietuvos ir Kipro. Ir man toks stilius labai patinka, nes kai esam Kipre, kažkur po mėnesio pasiilgstu namų, kai esu namuose lygiai taip pat po mėnesio ilgiuosi Kipro. Ir tas ilgesys be jokios liūdesio gaidelės, toks visiškai nostalgiškai romantiškas. Kaip mes čia atsidūrėme papasakosiu gal kitą kartą, o šį kartą pabandysiu trumpai – kodėl mes čia ir kaip mums šiauriečiams sekasi adaptuotis ir veikti šitoje visiško relakso ir siestų-fiestų saloje.
Tai jeigu prie reikalo, mūsų komanda gan intensyviai keliavo ir vis svarstė, kur būtų galima įkurti tokią mokymų vietą, kur būtų jūra, daug saulės, patogus susisiekimas, geras maistas, draugiški vietiniai ir t.t. ir pan. Ir labai paprastu, bet aišku, stebuklingu būdu mes atsiradome Kipre, 1092 metrai virš jūros lygio, su vos keliais šimtais gyventojų, įsikūrusių kaime pavadinimu - Arsos. Tiek kaimas, tiek namas, kuriame įsikūrėme yra itin turtingi savo istorija, apipinti įdomiausiais mitais ir pasakojimais. Vietiniai teigia, jog miestelio pradžią skaičiuoja nuo 13 amžiaus, kai buvo pastatyta Apaštalo Pilypo bažnyčia, o įvairūs mitai byloja, jog daug metų prieš tai ir pati Deivė Afroditė čia buvo pasirodžiusi!
Pradėsiu nuo tikrai visomis prasmėmis unikalaus namo ir jo itin istoriškos vietos, kuri skaičiuoja jau ne vieną šimtą metų, o žmonės kalba, kad kadaise čia buvo koplyčia ir kaimo gyventojai eidavo melstis. Namo rekonstrukcijos metu buvo atrasta šventojo Arkangelo Mykolo ikona, kuri ir liudija apie čia galimai buvusią koplyčią. Atradę ikoną žmonės svarstė, kur ją padėti, kad pratęsti kažkuriuo metu nutrūkusią ikonos istoriją. Galiausiai jie nusprendė išorinėje namo sienoje padaryti mažą koplytėlę, kurioje padėjo ikoną, o praeidami vietiniai visada stabteli bent trumpam pasimelsti ir pasirūpina, jog šalia ikonos nuolatos dėgtų žvakutė.
Bet kokia bebūtų nuostabi namo ir vietos istorija, gyvename 21 amžiuje ir jau išbandę gyvenimą čia visais sezonais manau tikrai turėtume būti apdovanoti kantrybės, ištvermės ir force majeure situacijų ekspertų ordinais. Pirmą kartą atvykome Liepos mėnesį, mus pasitiko beveik 40 laipsnių karštis, skrydis ne tas žodis koks rytinis, tad beveik nemiegoję, kalnais kalneliais, staugiančiu nuomotu automobiliu (maximum vieno litro variklio) bandėme užsiropšti į tą kalną ir pasiekti kelionės tikslą. Su buvusiais namo savininkais buvome iš anksto sutarę, jog jie užsakys namo išvalymą prieš pat mums atvykstant.
Dar norisi paminėti, kad tame name iki mums atvykstant niekas negyveno jau 15 metų, o rekonstrukcija paskutinį kartą buvo atlikta būtent prieš 15 metų, tad situaciją galite įsivaizduoti patys. Atvykus iš karto išmokome pirmąją pamoką - jeigu kažką Kipre susitarei, tai dar nieko nereiškia, o jeigu ir reiškia, visai neaišku, kada susitarimas bus įvykdytas. Kaip suprantate, 200 kv. metrų namas nebuvo išvalytas, tad tučtuojau pasiraitoję rankoves kibome į darbą ir tik po vidurnakčio, nukraustę visokias spinteles, tonas knygų ir kitus daiktus nuo lovų kritome į jas nokautu. Ir iš karto išmokome antrąją pamoką - kileriai uodai! Tą savaitę, po pirmosios nakties ir pažinties su vietiniais uodais iš namo kiemo neišėjau. Net nenutuokiau, kad taip tankiai įmanoma sukandžioti visas kūno vietas. Vietiniai juokavo, kad jų jau nebekanda, o mes jiems tiesiog šviežiena, kaip delikatesas. Nu tiesiog super-duper!
Taigi, visą vasarą ir rudenį dirbome juodai, buvome ir sodininkai ir santechnikai ir baldų surinkėjai ir dažytojai ir valytojai ir visų kitų galų meistrai. Bet mes visi, t.y. komanda iš penkių žmonių, turėjome bendrą tikslą, labai norėjome jį įgyvendinti ir kaip įmanoma greičiau! Ir tada kai buvo beprotiškai karšta, ir rodės termometro stulpelis rodė dar visiškai mums nematytus skaičius (+46), o IKEA su savo kondicionieriais buvo didžiausias džiaugsmas ir atrakcija! Ir tada, kai siautė pūgos ar pylė lyg iš kibiro, o temperatūrai nukritus iki nulio nuo tos drėgmės nei vienos lauko durys nebeužsidarė ir rodės, jog gyveni lauke, o tie radiatoriai visiškai neatlieka savo funkcijos.
Bet visų smagiausia visgi yra su elektra, ir čia jau sugrįšiu prie pirmosios pastraipos. Jeigu girdi, kad artėja audra, pradeda griaudėti perkūnija, žinok, jog yra didelė tikimybė, kad elektra dings. Ką tai reiškia? Jeigu dar nespėjai nusimaudyti, greitai bėk į dušą, gal dar spėsi, nes vanduo šildomas elektra. Man šį rytą suspėti nepavyko, tad teko baigti maudynes tamsoje su lediniu vandeniu ir aukštųjų balso stygų mankšta. Turėk omenyje, jog ir šildymas čia elektrinis, o radiatoriams išsijungus, akmeninis namas su nepilnai žiemą užsidarančiomis medinėmis durimis atšąla akimirskniu. Taip pat gan smagu yra kai po naktinės audros šalia lovos randi didžiulę pelkę ir kambario tapkes joje, o pažiūrėjus į lubas supranti, kad dar ir stogas kiauras.
Kai pasakodavom savo problemas vietiniams, gan dažnai jie kikendavo iš mūsų ir iš akių mačiau, jog mus paprasčiausiai laiko išlepusiais miestiečiais. Pavyzdžiui, pasikviečiame durų meistrus ir prašome pakeisti visas namo duris, nes vėjas pučia kiaurai per tuos kelių centimetrų tarpus, o jie tik paklausia - o tai kam jums tiek vargo ir išlaidų? Juk žiema čia trunka tik du mėnesius! Kondicionierių prie plius 40 sakė irgi nereikia, paprasčiausiai atsidarykit visus langus ir bus gerai! Aha, ir būti delikatesu uodams bei bala žino kuo kartais užsukančioms "mažytėms" (anot vietinių) gyvatėlėms bei tarantuliukams? Ačiū, bet gal pajunkite prašau, mielas dėde, kondicionierių!
Neslėpsiu, bet kai pamačiau pirmą kartą tą namą, pagalvojau, ar įmanoma jį ir vėl prikelti naujam gyvenimui? Atrodė tikra begalybė darbų ir reikalų! Bet kai visi pasitarę nusprendėme, jog darome, jog tai gali būti visiškai nuostabus projektas, kai visi tuo patikėjome ir pradėjome veikti, akimirksniu atsirado ir galimybės ir energijos perteklius visus tuos darbus ir sunkumus įveikti! Ir kuo mes labiau tikėjome ir stengėmės, tuo daugiau sulaukdavome pagalbos iš vietinių, kurie tiesiog nuoširdžiai norėjo mums padėti, o paklausus, kaip galime atsilyginti už jų pagalbą, tiesiog atsakydavo – savo buvimu čia!
Prie ko aš čia vedu? Taip, ir vėl prie tos pačios, savo mylimiausios ir nuolatos kartojamos frazės – kai labai nori ir tiki, viskas yra įmanoma ir visas pasaulis yra pasiruošęs tau padėti įgyvendinti tuos tikslus ir svajones! Pirmasis pleneras įvyko balandžio mėnesį, o jo metu visa grupė nupiešė fantastiškus šio miestelio paveikslus, kuriuos su buvusio mero pagalba sunešėme į miestelio seną ir tuščią galeriją, esančią visai šalia bažnyčios. Po vakarinių mišių vietiniai užsuko pažiūrėti mūsų grupės parodos. Galerija tiesiog ūžė nuo kalbų, emocijų ir džiaugsmo, visi aptarinėjo parodą, netrukus atėjo ir kunigas, tavernų, viešbučio savininkės bei meras. Visi jie išsirinko po mėgstamiausią paveikslą, kuriuos jiems padovanojo patys autoriai.
Miestelyje ir vėl įsižiebė gyvybė! Ir tada užlieja toks neapsakomai geras jausmas, kai žinai, jog vos keletas žmonių visu tuo nuo pat pradžių labai tikėjo ir visą tai, kas atrodė neįmanoma, padarė įmanomu! Juk gan dažnai mes atsisakome kažkokių svajonių, norų, tikslų, kai suprantame, kiek daug pastangų ir jėgų reikės įdėti, norint tai pasiekti, kai nepasitikime savimi, komanda, aplinka ar pasauliu. Ir tikrai per tuos 18 mėnesių buvo visko - nesėkmių, klaidų, sunkių ir liūdnų dienų, nesusikalbėjimų ir net konfliktų, bet tikslas ir noras jį įgyvendinti visada buvo daug stipresnis ir galingesnis už visas force majeure situacijas ir problemas.
Kodėl kartais savo norus ir svajones tiesiog paleidžiame vėjais ir atiduodame visą valdžią ir kontrolę Panelei Baimei, kuri šiaip jau yra mūsų geriausia draugė, bet itin apsukriai sugeba mus įtikinti, kad to ar ano padaryti tikrai mums nepavyks! O iš tiesų dažniausiai reikia tiek nedaug – stipriai tikėti idėja, pasitikėti, negailėti savęs ir tiesiog pradėti veikti! Ir manau, jog dažniausiai visa tai yra ne taip jau ir sudėtinga ir juolabiau įmanoma, kai kalba eina apie tavo vieno ir vienintelio gyvenimo svajones! Ir visai nesvarbu didelės jos ar mažos! O tekstą užbaigsiu mano antra mylimiausia fraze – «Gyvenime galima gailėtis tik to, ko nepadarei». Tai palinkėsiu tik tiek – «just do it!»!
P.s. Kodėl Panelė Baimė yra/gali būti mūsų geriausia draugė rašiau viename linksmiausių savo tekstų - “Ant bangos”!
Linkėjimai iš Arsos,
Meditation Vibes,
Marius Gaudi & Vaida Gaudi
Tekstas – “Tiesiog padaryk tai!” – Vaida Gaudi
Mus taip pat galite rasti ir Facebook bei Instagram paskyrose (Meditation Vibes).