“Žemės druska rojuje”
Jau kelios savaitės, kaip esame Balio saloje. Turbūt tiek daug gražių istorijų ir atsiliepimų dar nebuvau girdėjusi apie jokią kitą vietą šiame pasaulyje. Ir vis su kažkuo aptarinėjant mūsų vis nesibaigiančias keliones galiausiai išgirsdavome pasiūlymą – jums būtinai reikia nuvykti į Balio salą! Ten tikras rojus! Išmaišę Europą, dar savo ilgojo turo metu, kai gyvenome Portugalijoje, galiausiai nusprendėme – žiemą vykstame į Balio salą! Ir kaip daugumą mūsų kelionių, taip ir šią, nusprendėme apjungti su mūsų darbu ir suorganizuoti mokymų kelionę Balyje.
Apie pasiruošimą išvykimui nelabai buvo kada ir galvoti, nes turbūt pirmą kartą turėjome tokį aktyvų rudenį. Ruduo mums buvo itin derlingas su gausybe didžiulių projektų, gimusių ir sukurtų dar mūsų ilgosios kelionės po Europą metu. Net 18 skrydžių vos per keletą mėnesių ir ne, aš nebuvau trumpam įsidarbinusi stiuardese, bet kartais tikrai taip jaučiausi!:) Ir visi tie projektai, tiek Kipre, tiek Maskvoje, online kursai ir savaitgalio mokymai reikalavo labai daug dėmesio, atsakomybės, laiko ir energijos. Na bet galvoju, nieko, viskas čia nuostabu, gi man labai patinka daryti tai, ką darau, tuoj šis pašėlęs etapas baigsis ir keliausime į Balio salą, į rojų!
Tik grįžusi į Vilnių po paskutinio projekto užbaigimo pradėjau ruoštis tuoj prasidedančiai mūsų naujai kelionei, kai tuo metu Marius kiekvieną dieną iki išvykimo dar važinėjo į Kauną į sesiją bei laikyti egzaminus. Dar tada pagalvojau, gal reikėjo planuoti išvykimą kiek vėliau, nes tikrai nuvykus į tą rojų, po viso šito ir dar tokios kelionės, miegosim kokią savaitę be atsikėlimo! Na tai panašiai ir buvo, bet ne tik nuo nuovargio. Jau įlipus į antrąjį lėktuvą, kuriuo per 12 valandų turėjome pasiekti kelionės tikslą, atsipalaidavau, viskas super, laiku, jau lėktuve, o dabar laukia 12 valandų miegas ir mes jau būsime rojuje!
Tada apžvelgiau skrydžio kaimynus, mums už nugaros sėdėjo dvi žavios mažos mergaitės, apsikeitėme šypsenomis, įsitaisiau, pagalvėlė – check, pledukas – check, vanduo – check, laikas miegoti! Bet mergaitės miegoti nenorėjo. Žaidė visokiausius žaidimus, bet kaip labai greitai supratau, labiausiai jos mėgsta “Muay Thai” žaidimą. Taip, tai buvo kas 10-20 minučių besikartojantys tikslingi ir koncentruoti spyriai į nugaras su įvairiausiais garso efektais. Po kurio laiko atsisukau pažūrėti, kaip laikosi mažosios boksininkės ir jų tėvai. O tėveliai sau saldžiai miega, pripratę…:) Kartais mažosios matyt pavargdavo boksuotis ir tada imdavosi staliukų sudorojimo meno, kurie savaime aišku, irgi už mūsų nugarų. Atidarai ir paleidi, vėl uždarai, atidarai ir vėl paleidi! Nežinau ar jie išgyveno, tie staliukai… Tai su miegu mums sekėsi ne kaip ir vis svarsčiau iš kur tiek energijos pas tas mažas mergaites! Na bet nieko, vėl pagalvojau, Balyje, miegas bus Balyje!
Galiausiai nusileidome, mus pasitiko vairuotojas ir su jo pasakojimais apie salą pajudėjome viešbučio link. Jaučiausi tokia išsekusi, kad jam sugebėdavau tik atsakyti, wow, kaip gražu, taip ir ne bei ačiū. Akys merkiasi, rodos jau tuoj užmigsiu, bet eismas toks intensyvus ir beprotiškas tomis siauromis gatvelėmis, kad jaučiau pareigą budėti visos kelionės metu. Vairuotojas dar guodžia, kad čia pirmadienio rytas, todėl taip ir chaotiška, bet iš esmės čia taip visada… O kadangi atvykome ryte, tai savaime aišku viešbutyje kambarys dar nebuvo paruoštas ir buvo pranešta, jog reikės dar šiek tiek palaukti. Gerai, einam į viešbučio restoraną pavalgyti. Užsisakėme iš karto vietinio populiariausio maisto, juk 5* viešbutis, čia tikrai bus saugu, apie kažkokius pavojus net negalvojome. Nors mums pranešė, kad čia labai dažnai turistus ištinka tas įvykis vadinamas “Bali belly”. Bet gi 5* viešbutis, buvau tiesiog įsitikinusi, kad mes tikrai saugūs!
Antrą dieną, jau atsigavus po kelionės, pirmasis su “Bali belly” susipažįsta Marius. Dvi dienos lovoje, slaugau, bandau juokauti, linksminti, raginti, bet nelabai padeda... Po dviejų dienų vyras atsigavo, ryte po pusryčių užsisakome po masažą, jėga, atostogos jau prasideda, grįžtame į kambarį ir akimirksniu pajuntu, kad jau reikia ir man pagulėti. Tada prasidėjo mano pažintis su “Bali belly”. Taip pat dvi dienos, Marius bando visaip kaip linksminti, irgi nepadeda... Detalių nepasakosiu, bet šiaip tos mažosios boksininkės lėktuve buvo lyg švelnus pūkelis palyginus su tuo boksu, kuris vyko pilve. Tai maždaug tokia buvo mūsų pirmoji poilsio savaitė. Tikrai poilsio, tikrai lovoje, tik šiek tiek ne tokio, kokio tikėjomes, o dar po viso to buvome visiškai išsekę ir be energijos.
Bet jeigu kalbėti rimčiau, tai dar prieš visus “Bali belly” mes suspėjome pasivaikščioti po viešbučio apylinkes. Ir pirmasis šokas mus ištiko tik peržengus jo teritoriją. Šiukšlės vandenyne, kur per bangas skrodžia banglentininkai, šiukšlės ant kranto, kur saulėlydį stebi susėdusios šeimos ir poros, šiukšlės upelyje, kuriame maudosi maži vietiniai vaikai, šiukšlės visur. Antrą dieną prie pat viešbučio vyko filmavimas, mums kaip tik tuo metu praeinant pro šalį, vyrukas paprašė palaukti, kol nufilmuos kadrą. O mes tuo pačiu paklausėme, ką jie filmuoja? Sako reklamą turistams apie Balio salą. Tai tą dieną šiukšles iš to filmuojamo tako surinko, sudėjo šalia į kelias krūveles ir uždegė, o jos visą dieną ruseno. Tą aitrų kvapą jaučiau net viešbučio kambaryje. Tą vakarą mes žiūrėjome filmą apie šiukšlių ir plastiko problemas mūsų planetoje, o situacija blogiausia būtent Azijoje. Verkiau.
Taip pat mačiau, kaip elgiasi “turtingas” jaunimas su vietiniu aptarnaujančiu personalu. Irgi verkiau. Pasidomėjau istorija, esama situacija ir jau kitą dieną, kai mus dar kartą pavadino ponia ir ponu, norėjau kuo greičiau važiuoti namo. Tada rodos net supratau, kodėl tos visos istorijos, kaip nuolatos tokiose šalyse apgaudinėjami, apvogiami ar dar kitaip nuskriaudžiami baltieji čia vis kartojasi, kodėl jie taip elgiasi. Ir kai mes susirgome, aš prisiminiau vieną nuostabų, bet kartu ir labai sielai skaudų filmą ir išgirstą frazę jame. Filmas – “Žemės druska” apie pasaulį nuostabaus žmogaus, keliautojo, fotografo – Sebastião Salgado akimis. Filmą reikia pamatyti, kad suprasti, apie ką aš čia, bet frazė, kurią jis pasakė buvo maždaug tokia: "Ir tada po viso to, ką aš pamačiau, aš labai susirgau, man buvo labai blogai, mano kūnas labai sirgo, bet galiausiai aš supratau, kad serga visai ne mano kūnas, serga mano siela…". Žmonės, žemės druska. Ir kaip pasakė filmo režisierius Wimas Wendersas, tai nėra tik fotografas, Sebastião yra ekologas ir mūsų planetos ateities vizionierius. Jis suprato, kad privalo būti ten, kur pasauliui skauda labiausiai ir parodyti žmonėms, kas iš tikrųjų vyksta mūsų planetoje. O kas esame ir ką darome mes…?
Tai tokia mūsų pirmoji pažintis su Balio sala ir kitokiais savimi per šią salą. Visai ne pro rožinius akinius, bet kaip kitaip? Kaip gali juos užsidėti ir matyti tik tai, kas paruošta turistams viešbučių ir vilų teritorijose ir ignoruoti tai, kas vyksta už jų ribų? Turistai retai apie tai kalba, mes darome tik gražias nuotraukas, nusukdami objektyvą nuo to, kas negražu. O juk panašiai vyksta ir su mūsų gyvenimais. Viskas susiję… Mes nenorime matyti, tiesiog dažniausiai ignoruojame savo, savo šeimos problemas, o po to dažnai sakome, kad jau per vėlu. Jau per vėlu kažką koreaguoti, keisti, padėti, paprašyti pagalbos. Ir visos tos globalios ir ne tik problemos daugiau mažiau vyksta visame pasaulyje, bet sakysite, taip, nepatinka, skauda ir man, reikia pokyčių, bet ką aš vienas padarysiu?
O juk būtent dažniausiai nuo vieno žmogaus visi pokyčiai ir prasideda, visų pirmiausia nuo tavęs pačio. Nelaukime kol kažkas kitas kažką pradės daryti ar keistis. Atsimerkime, pamatykime, pripažinkime ir pradėkime veikti jau dabar. Vienu blogu žodžiu artimam mažiau, vienu blogu poelgiu mažiau sau, vienu plastikiniu šiaudeliu mažiau, vienu polietileniniu maišeliu mažiau. Ištiesta pagalbos ranka artimam ar svetimam, sau, gyvūnui, žemei, planetai, tiems, kurie negali padėti sau patys. Bent jau pasistengti galime kiekvienas, nebūti tais žmonėmis, žemės druska. O pabaigai noriu pasidalinti nuostabia Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo citata: “Those who love peace must learn to organize as effectively as those who love war”. Net sunku daugiau ką ir bepridurti...
O šiandien pas mus jau atvažiuoja grupė ir prasidės mūsų 10 dienų mokymų kelionė. Mes tikrai pabandysime parodyti jiems viską, kas gražiausia šioje saloje, parodyti tą rojų, bet tikrai neslėpsime visų tų problemų ir pasikalbėsime apie tai. Tiek išorėje, tiek viduje, galime gyventi rojuje arba pragare. Tai priklauso tik nuo mūsų. O ką renkiesi ir ką dėl to pasirinkimo darai Tu? Tokiomis mintimis užbaigiu senuosius metus ir tikiuosi, kad kiti metai mūsų planetai ir jos gyventojams bus geresni. Ne tik tikiuosi, bet ir pasižadu būtinai kažką dėl to padaryti.
Meditation Vibes,
Marius Gaudi & Vaida Gaudi
Tekstas – “Žemės druska rojuje” – Vaida Gaudi
Mus taip pat galite rasti ir Facebook bei Instagram paskyrose (Meditation Vibes).